Vechtos universitetas kovoja su maisto švaistymu Indijoje!

Vechtos universitetas kovoja su maisto švaistymu Indijoje!

Maisto švaistymas yra problema, kuri rūpi mums visiems. Inovatyvūs metodai yra ypač paklausūs tais laikais, kai tvarumas ir išteklių tausojimas yra labai svarbūs. Vechtos universitetas dabar yra tarptautinio tarpdisciplininio mokslinių tyrimų projekto, kuris prasideda būtent šiuo momentu, dalis. Pagrindinis dėmesys skiriamas maisto atliekų perdirbimui Bengalūre, Indijoje. Pasak Fleischwirtschaft, projektui vadovauja prof. dr. Andreas Bürkert iš Nikolajaus universiteto Dr. Getingeno koordinuota. Šio bendradarbiavimo tikslas – išanalizuoti miesto ir kaimo vietovių sąveiką, siekiant rasti geresnių maisto švaistymo mažinimo sprendimų.

Pažvelgus į dabartinę maisto naikinimo situaciją ES matyti, kad daugelis valstybių narių jau daugelį metų tyrinėja maisto nuostolių ir atliekų matavimą. Naudojami įvairūs metodai, pavyzdžiui, esamos statistikos ir namų ūkių apklausos arba atliekų paieška. Thünen institutas prisidėjo vertingos patirties, ypač kuriant Thünen platformą, kurią pradėjo ES Komisija ir visose 201 šalyse narėse dalyvauja tarptautinės organizacijos6. Vieninga maisto atliekų apibrėžimo ir matavimo sistema buvo sukurta 2018 m., peržiūrėjus ES atliekų pagrindų direktyvą.

ES projektai ir mažinimo tikslai

Svarbus žingsnis kovojant su maisto švaistymu buvo ES Komisijos pasiūlymas 2023 m. liepos mėn. peržiūrėti Atliekų pagrindų direktyvą. Tai apima privalomus atliekų mažinimo tikslus nacionaliniu lygmeniu iki 2030 m. Planuojama 10 % sumažinti atliekas maisto perdirbime ir gamyboje bei 30 % mažmeninėje prekyboje, restoranuose ir namų ūkiuose, kaip iki [Europarl]. ES Parlamentas pasirinko aiškesnį kursą ir netgi reikalauja mažiausiai 20% sumažinti maisto perdirbimo ir 40% mažmeninės prekybos ir restoranų sektorius.

Toks požiūris yra daugiau nei būtinas. Suaugę piliečiai ES kasmet išmeta vidutiniškai 173 kg maisto – tikras absurdas. ES planuoja didinti informuotumą apie vadinamuosius „bjaurius“ vaisius ir daržoves ir dovanoti neparduotą, bet vis dar valgomą maistą. Šios priemonės galėtų padėti gerokai sumažinti nerimą keliančius su maisto švaistymu susijusius skaičius.

Kur mes esame?

Tačiau renkant ir lyginant duomenis apie maisto atliekas išlieka iššūkių. Dėl skirtingų apibrėžimų ir matavimo metodų sunku gauti aiškią apžvalgą. Pasak Thünen, informacijos apie maisto nuostolius kai kuriose ES valstybėse yra nedaug. Dar vienas laimėjimas – maisto atliekomis laikomos tik tos, kurios teisiškai priskiriamos atliekoms, o tai dar labiau apsunkina diskusiją. Nuo 2020 m. valstybės narės privalo kasmet matuoti ir pranešti apie savo maisto švaistymą, tačiau ar to pakanka, kad būtų imtasi veiksmingų veiksmų?

Ar dėl naujai įvestų priemonių iš tiesų pastebimai sumažės maisto švaistymas, dar reikia pamatyti. Tačiau kryptis teisinga, o pasitelkę mokslinius tyrimus, politinę valią ir vartotojų mąstymo pokyčius galėtume žengti svarbų žingsnį tvaresnės ateities link.