Emocinis susijungimas: Emigracijos centras suburia šeimas Bremerhavene

Emocinis susijungimas: Emigracijos centras suburia šeimas Bremerhavene

Šiltas apsilankymas Vokiečių emigracijos centras Brėmerhavene užtikrina emocinį susijungimą. 61 metų Frankas Horstmannas pasekė savo proproprosenelio Vilhelmo, 1926 m. rugsėjo 5 d. emigravusio iš Brėmeno į Niujorką, pėdomis. Su draugais jie peržiūri namo keleivių sąrašus ir tikisi daugiau sužinoti apie tragišką savo šeimos istoriją.

Vilhelmas, kaip ir daugelis jo amžininkų, po Pirmojo pasaulinio karo emigravo ieškodamas geresnių darbo galimybių. Atsipirkęs brolio, jis trečioje klasėje išvyko už Atlanto. Tačiau esminių sąlyčio taškų su naujuoju gyvenimu nebuvo: Vilhelmas niekada nekalbėjo vokiškai su savo vaikais, nes gėdijosi savo vokiškų šaknų. Ši šeimos tragedija reiškė, kad bėgant metams ryšys tarp šeimų nutrūko ir negalėjo būti atkurtas, kol Frankas ir jo artimieji iš naujo neatras savo šaknų.

Emigrantų namų istorija

The Vokiečių emigracijos centras Brėmerhavene yra ne tik atminimo vieta, bet ir gyva migracijos istorijos dalis. 2005 m. rugpjūčio 8 d. atidarytas muziejus yra pirmasis Vokietijoje, intensyviai nagrinėjantis migracijos temą. 1830–1874 m. Brėmerhavenas buvo didžiausias emigracijos uostas žemyninėje Europoje ir kasmet pritraukia apie 180 000 lankytojų.

Nuolatinė ekspozicija siūlo įdomią kelionę po Europos emigracijos į užsienį ir imigracijos į Vokietiją istoriją. Nuo kasdieninės istorijos iki daugiau nei 3000 šeimų biografijų čia galima patirti daug ką. Lankytojai gali naudoti RFID bilietą, BoardingPass, norėdami naršyti po parodą ir suaktyvinti garso ir žiniasklaidos stotis, kurios suteikia vertingų įžvalgų.

Iš naujo atrasti giminystės ryšiai

Po ilgų aklavietės metų Frankas Horstmannas nuo 2016 m. palaikė ryšius su savo proprosenelio palikuonimis. Šeimos savo istorijos giją perėmė pirmiausia per socialinius tinklus, ypač „Facebook“. Reguliarūs vizitai leidžia įveikti emocinį atotrūkį, kuris per kelis dešimtmečius ir žemynus. Apsilankymas emigrantų namuose ne tik susidūrė su Franku ir jo draugų ratu su istorine jų protėvių dimensija, bet ir su galimybe atkurti prarastus ryšius.

„Esu dėkingas emigracijos centrui už kontakto atkūrimą“, – sujaudintas sako Frankas Horstmannas. Akivaizdu, kad jam ir jo šeimai muziejus yra ne tik prisiminimų, bet ir vilties bei naujų santykių vieta.